Mokyklos istorija

Informacija iš www.voruta.lt

DAUGĖLIŠKIO MOKYKLA

 

XIV a. Daugėliškyje (senajame) prie dvaro ir pilies ėmė augti miestelis. 1526 metais pastatyta bažnyčia, prie jos veikė mokykla. Klebonas suteikė mokyklai patalpas, skyrė mokytojui butą, davė maistą. Atlyginimą mokytojui mokėjo mokinių tėvai. Po ilgos pertraukos, 1774–1802 m. mokykla vėl dirbo. 1781 metais joje mokėsi 8 mokiniai.

1.  1867 m. Daugėliškyje (senajame) atidaryta rusiška liaudies (trijų skyrių) mokykla.

2.  1889–1890 mokslo metais joje mokėsi 71 berniukas ir 4 mergaitės (susirinkdavo iš visos parapijos). Dirbo vienas mokytojas. 1892–1893 m. m. – 82 berniukai ir 4 mergaitės. Dirbo irgi vienas mokytojas.

3.  1889 m. Naujajame Daugėliškyje pastatyta klebonija, pradėta statyti bažnyčia. Kol buvo statoma bažnyčia, klebonijoje vyko pamaldos. XIX a. pabaigoje Naujojo Daugėliškio bažnyčia baigta statyti. Tuo metu iš Senojo į Naująjį Daugėliškį persikėlė mokykla, kuri čia tapo dviklase (5 skyrių).

Į Naująjį Daugėliškį iš kaimų nusikėlė žydai prekybininkai bei amatininkai. Išaugo naujas miestelis, kuris buvo vadinamas tiesiog Daugėliškiu (nors dokumentuose buvo rašoma – Naujasis Daugėliškis), o senasis miestelis imtas vadinti Senuoju Daugėliškiu arba Miesteliu.

1905 m. gruodžio15 d. Naujojo Daugėliškio ir aplinkinių kaimų gyventojai mitingo metu iškeltus reikalavimus išdėstė raštu valsčiaus knygoje. Tarp kitų reikalavimų buvo: „Nušaliname mokytoją rusą, nemokantį lietuvių kalbos. Reikalaujame, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas lietuvis lietuviškai. Laikinai mokytoju skiriame Antaną Raginį iš Taujūnų kaimo…“

Antanas Raginis, tik keletą dienų mokytojavęs, buvo suimtas ir 7 mėnesius kalėjo. Į mokyklą grįžo senasis mokytojas rusas.

1910 m. gegužes 3d. Rusijos caras pasirašė įsaką, leidžiantį Vakarų imperijos gubernijų mokyklose mokyti lietuvių kalbos kaip dalyko. 1912–1914 mokslo metais Nikodemas Abaravičius iš Radeikiškės kaimo (dabar Naujasis Daugėliškis), baigęs Vilniaus realinę mokyklą, N. Daugėliškio dviklasėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą kaip dalyką.

4.  1912 m. pastatyta mūrinė mokykla (trys kambariai klasėms ir keli pagalbiniai kambariai).

1915 m. rugsėjo pabaigoje vokiečių kariuomenė užėmė Naująjį Daugėliškį. Mokykloje įsikūrė karo ligoninė (Pirmojo pasaulinio karo metu mokykla nedirbo).

1918 m. rudenį vokiečiai traukėsi iš Vilniaus krašto. Pasitraukė ir iš Naujojo Daugėliškio, palikdama nusiaubtą mokyklą. Mokytoja Veronika Matkevičiūtė, kilusi iš Naujojo Daugėliškio, vienoje mažiausiai nukentėjusioje klasėje atidarė lietuvišką mokyklą. Mokė (be užmokesčio) visus tris skyrius kartu.

Po poros mėnesių ji ištekėjo už Sankt Peterburgo gyventojo, kilusio iš Paukščių kaimo, Naujojo Daugėliškio seniūnijos, ir išvažiavo į Sankt Peterburgą.

Prieš pat Naujuosius 1919 metus Naujojo Daugėliškio apylinkes užėmė bolševikai. Į Naujojo Daugėliškio mokyklą atvyko mokytojas, dalyvavęs 1917 m. spalio revoliucijoje Rusijoje.

Mokykloje nebuvo įmanoma dirbti, todėl vaikus ėmė mokyti žydo Kumickio namuose. 1919 m. balandžio pabaigoje traukiantis bolševikams, išvyko ir mokytojas. Mokykla iki 1918–1919 mokslo metų pabaigos nedirbo.

1919–1920 mokslo metais Naujojo Daugėliškio lietuviška liaudies mokykla net tris kartus keitė patalpas, keitėsi ir mokytojai.

1920–1921 mokslo metais Švenčionių lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokykla įsikūrė žydo Judelio namuose (pastatas išlikęs). Mokytojavo Sofija Stakauskaitė, baigusi Vilniaus pedagoginius kursus (Mokytojų seminarija), kilusi nuo Linkmenų. Mokytoja visus tris skyrius – 84 mokinius mokė kartu.

1921–1922 mokslo metais mokėsi 142 mokiniai. Mokytojavo Sofija Stakauskaitė, Janina Rimšelytė ir Antanas Paukštė.

1921 m. rugsėjo 21 d. nusiaubtą mūrinę mokyklą apžiūrėjo komisija: Naujojo Daugėliškio klebonas N. Vaišutis, mokytoja S. Stakauskaitė ir šeši mokinių tėvai. Nustatė, kad mokykloje nebeliko 24 langų, 10 durų, reikia sumūryti 6 krosnis. Mokyklos remontas kainuos apie 300 000 lenkiškų markių. Surašė aktą ir pasiuntė į organizacijas, galinčias padėti. 1922 m. rugsėjo pirmos dienos mūrinė mokykla buvo suremontuota.

Iki 1922 m. rugsėjo 1 d. į Naująjį Daugėliškį atvykus mokytojui lenkui atidaryta ir lenkiška mokykla. Lenkiška ir lietuviška „Ryto“ mokykla dirbo tame pačiame mokyklos pastate. Mokėsi apie 150 mokinių. 1924 m. išvykus vedėjai Sofijai Stakauskaitei, Daugėliškio „Ryto“ mokyklai ėmė vadovauti Adelė Matulaitytė. Bėgant metams daugėjo lenkų valdžios represijų prieš lietuvišką mokyklą. 1926 m. vasarą lietuviška mokykla, kurioje tuo metu mokėsi 35 vaikai, buvo uždaryta, iškeltas mokytojas lietuvis Juozas Micevičius.

1926 m. rugsėjo 27 d. Naujojo Daugėliškio mokyklos mokinių tėvai lietuviai rašė prašymus Vilniaus vaivadai ir Švenčionių mokyklų inspektoriui, o1926 m. spalio 22 d. – Vilniaus apygardos mokyklų kuratorijai, kad Naujajame Daugėliškyje leistų atidaryti privačią lietuvišką Švenčionių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą. Atsakymo nesulaukė, todėl 1927 m. vasario 5d. parašė Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministrui prašymą, kurį pasirašė 34 tėvai, ir patys nuvežė į Varšuvą. Pastangos nedavė rezultatų.

5. 1933 m. vasarą Naujajame Daugėliškyje įkurta Švenčionių švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla. Skaityklos vedėju paskirtas Julius Gulbinas. „Špitolė“ tapo lietuvių kultūros namais. 1934 m. spalio15 d. Julius Gulbinis persikėlė į tas pačias pareigas Ceikiniuose. Naujojo Daugėliškio „Ryto“ skaityklos vedėju paskirtas Juozas Micevičius, o po metų – Kazys Blaškauskas, kuris čia dirbo iki „Ryto“ skaityklos uždarymo 1936 m.

6. 1939 m. rugsėjo 19d. Raudonoji armija pasirodė Naujajame Daugėliškyje. Pagal 1939 m. spalio 10 dienos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio sutartį Naujasis Daugėliškis ir pusė jo valsčiaus priskirta Baltarusijai.

Nepaisant to, kad Naujojo Daugėliškio apylinkėje gyveno apie 90 proc. lietuvių, Naujajame Daugėliškyje (mūriniame pastate) sovietai įkūrė nepilną vidurinę mokyklą rusų dėstomąja kalba. 1940–1941 mokslo metais jos 1 – 6 klasėse mokėsi 117 mokinių (buvo 6 komplektai). Kitame privačiame (mediniame) pastate (prie senųjų kapinių) atidarė keturių klasių pradinę mokyklą lietuvių dėstomąja kalba. (Vokiečių okupacijos metu ir pirmaisiais pokario metais toje patalpoje buvo pieninė).

1941–1944 mokslo metais Naujojo Daugėliškio mokykloje dėstomoji kalba buvo lietuvių.

1944 m. gegužės 27d. artėjant frontui (net dieną girdėjosi sprogimai fronte), sovietiniai partizanai „puolė“ Naująjį Daugėliškį, nors jame nuo1944m. gegužės 19 d. nebebuvo nei valsčiaus, nei policijos. Sudegino buvusius žydų namus, valsčiaus, mokyklos ir pieninės pastatus. Šiuo sovietų partizanų „žygdarbiu“ stebėjosi ir piktinosi vietos gyventojai. Juk sudeginti pastatai nebuvo strateginiai objektai, be to, po kelių mėnesių šių pastatų reikėjo jų pačių valdžiai. Nuo 1944 m. spalio1d. iki 1951 m. vasaros Naujojo Daugėliškio mokyklai vėl teko dirbti žydų namuose. Tai kam reikėjo juos deginti?

Šaltiniai :

1. Br. Kviklys „Mūsų Lietuva“ I d. 720 psl.

2. Памэтная книжка Виленского учебного округа 1877 г.

3. Памэтная книжка народныхъ училищь 1892–1893 у. г.

4. MAB RS F65–27

5. Vilniaus Aidas, 1927 m. vasario 28d. Nr. 13

6. Povilas Čibiras „Prancisiaus ir Nastės Čibirų atsiminimai“ Vilnius 2005 m.

Valentas ŠIAUDINIS, 2006 m. sausio 13 d

Dabar naršo

Dabar svetainėje 41 svečiai (-ių) ir narių nėra